IEŠKOKITE KATALIKŲ KNYGYNUOSE:

Popiežius PRANCIŠKUS

Enciklika
LUMEN FIDEI
apie tikėjimą 

Kaunas: Katalikų interneto tarnyba, 2013. – 72 p.

Pirmoji popiežiaus Pranciškaus enciklika (liet. „Tikėjimo šviesa“), skirta visada aktualiai tikėjimo temai. Tai svarbiausias Tikėjimo metų Bažnyčios Mokymo  tekstas. Šiuolaikinių klausimų kontekste tikėjimas atskleidžiamas kaip Dievo dovanota šviesa, kurią būtina atrasti iš naujo – ji skirta nušviesti visus žmogaus gyvenimo bei mąstymo aspektus. Encikliką pradėjo rengti dar Benediktas XVI. Naujasis popiežius ją paskelbė papildęs savo įžvalgomis bei akcentais.

[PRATARMĖ]

1. Tikėjimo šviesa – taip Bažnyčia pavadino didžią dovaną, atneštą Jėzaus, Jono evangelijoje save apibūdinusio šiais žodžiais: „Aš atėjau į pasaulį kaip šviesa, kad visi, kurie mane tiki, neliktų patamsyje“ (Jn 12, 46). Panašiai kalba ir šventasis Paulius: „Pats Dievas, kuris yra taręs: Iš tamsos tenušvinta šviesa!, sušvito mūsų širdyse“ (2 Kor 4, 6). Pagoniškame, šviesos išalkusiame pasaulyje išsirutuliojo Saulės dievo, Sol invictus, kurio šauktasi saulei tekant, kultas. Net kasdien saulei prisikeliant, gerai suvokta, kad ji neįstengia savo šviesa aprėpti visos žmogaus egzistencijos. Juk saulė neapšviečia visos tikrovės, jos spindulys nepajėgia įsiskverbti į mirties šešėlį, ten, kur žmogaus akys užsimerkia jos šviesai. Šventasis kankinys Justinas teigia: „Nebuvo nė vieno, kuris būtų pasirengęs mirti dėl tikėjimo saule“[1]. Suvokdami platų horizontą, jiems atvertą tikėjimo, krikščionys vadindavo Kristų tikrąja Saule, „kurios spinduliai dovanoja gyvybę“[2]. Mortai, raudančiai dėl savo brolio Lozoriaus mirties, Jėzus taria: „Argi nesakiau: jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!“ (Jn 11, 40). Kas tiki, tas regi; regi šviesą, apšviečiančią visą gyvenimo kelią, nes toji šviesa mums sklinda iš prisikėlusio Kristaus, niekada nenusileidžiančios ryto žvaigždės.

Apgaulinga šviesa?

2. Ir vis dėlto, kalbėdami apie šią tikėjimo šviesą, girdime prieštaraujant daugelį mūsų amžininkų. Mūsų laikais manoma, kad antikinėms visuomenėms tokios šviesos pakako, tačiau naujiesiems laikams, suaugusiam žmogui, besididžiuojančiam savo protu ir trokštančiam naujaip tirti ateitį, ji netinkama. Šia prasme tikėjimas ėmė atrodyti apgaulinga šviesa, trukdančia žmogui drąsiai žengti pažinimo keliu. Jaunasis Nietzsche ragino savo seserį Elisabeth išdrįsti leistis „naujais keliais“, lydimai „savarankiško žengsmo netikrumo“. Jis dar pridūrė: „Čia žmonijos keliai persiskiria; jei trokšti sielos ramybės ir laimės – tikėk, jei trokšti būti tiesos mokine – tirk“[3]. Tikėjimas nesuderinamas su ieškojimu. Tuo remdamasis Nietzsche kritikavo krikščionių mokymą, kad tas, atimdamas iš gyvenimo naujybę bei nuotykį, susiaurinęs žmogaus egzistenciją. Tad tikėjimas esąs tartum šviesos iliuzija, trukdanti mums, kaip laisviems žmonėms, žengti į ateitį.

3. Šiame procese tikėjimas galop buvo susietas su tamsa. Tikėtasi, jog jį bus galima išsaugoti suradus erdvę, leisiančią jam sugyventi su proto šviesa. Erdvė tikėjimui atsivėrė ten, kur proto šviesa neįstengia įsiskverbti, kur žmogus nepajėgia įgyti tikrumo. Tad tikėjimą imta laikyti šuoliu į tuštumą, kuris daromas dėl šviesos stokos ir yra skatinamas aklo jausmo, arba subjektyvia šviesa, ji galbūt sušildo širdį ir teikia asmeniui paguodą, bet niekada nesisiūlo kitiems kaip objektyvi ir bendra šviesa keliui apšviesti. Tačiau pamažu paaiškėjo, kad savarankiško proto šviesa nepajėgia apšviesti ateities, ji galiausiai lieka tamsi ir neišlaisvina žmogaus iš nežinomybės baimės. Tad žmogus atsisakė ieškoti didžiosios tiesos, kad galėtų tenkintis nedideliais šviesuliais, šviečiančiais tik akimirką, bet negebančiais parodyti kelio. Kai trūksta šviesos, visa tampa painu ir nebeįmanoma atskirti gėrio nuo blogio, į tikslą vedančio kelio nuo to, kuris verčia vis sukti ratais neturint krypties.

Šviesa, kurią reikia atrasti iš naujo

4. Todėl neatidėliotinai būtina atgauti tikėjimui būdingą šviesą, nes jo liepsnai užgesus, pritems ir visi kiti šviesuliai. Juk būtent tikėjimo šviesa išsiskiria ypatinga prigimtimi, nes geba apšviesti visą žmogaus egzistenciją. Kad būtų tokia stipri, šviesa negali kilti pati iš savęs, ji turi ateiti iš pirmapradiškesnio šaltinio, galiausiai iš Dievo. Tikėjimas gimsta tada, kai susitinkame su gyvuoju Dievu, kviečiančiu mus bei apreiškiančiu mums savo pirmesnę už mus meilę, į kurią galime atsiremti trokšdami tvirtai stovėti bei statydinti gyvenimą. Perkeisti tos meilės, įgyjame naują matymą, suvokiame, kad ji didžiulės pilnatvės pažadas bei atveria žvilgsnį į ateitį. Tikėjimas, gaunamas iš Dievo kaip antgamtinė dovana, pasirodo kaip šviesa, apšviečianti kelią į ateitį. Viena vertus, ji ateina iš praeities, yra pamatinio atminimo, Jėzaus gyvenimo atminimo šviesa, kuri sušvinta jo absoliučiai patikima meile, gebėjusia įveikti mirtį. Bet kadangi Kristus prisikėlė ir traukia mus būdamas anapus mirties, ši šviesa sykiu sklinda iš ateities, atveria mums didingus horizontus ir mus iš mūsų izoliuotojo „aš“ išveda į bendrystės platybę. Tada suprantame, kad tikėjimas gyvena ne tamsoje, jis yra šviesa mūsų tamsybei. Dantė, „Dieviškojoje komedijoje“ šventajam Petrui išpažinęs savo tikėjimą, tą šviesą nusako kaip „kibirkštį, virstančią gyva liepsna, kaip dangaus žvaigždę, blyksinčią manyje“[4]. Kaip tik apie šią tikėjimo šviesą norėčiau kalbėti, kad ji augtų ir apšviestų dabartį galop virsdama žvaigžde, parodančia mūsų kelio horizontus laikais, kai žmogui šviesos ypač reikia.

5. Prieš savo kančią Viešpats patikino Petrą: „Aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų“ (Lk 22, 32). Ir tada paliepė stiprinti savo brolių tikėjimą. Suvokdamas Petro įpėdiniui patikėtą užduotį, Benediktas XVI šiuos metus paskelbė Tikėjimo metais. Šis malonės metas padeda mums pajusti didelį tikėjimo džiaugsmą ir vėl suvokti tikėjimo atveriamą horizonto platybę, kad, likdami ištikimi Viešpaties atminimui ir palaikomi jo artumo bei Šventosios Dvasios veikimo, išpažintume tikėjimą visą ir nepažeistą. Tikėjimas, gyvenimą darantis didį bei pilnatvišką ir kreipiantis į Kristų ir jo malonės galią, įkvėpdavo pirmųjų krikščionių misiją. Kankinių aktuose pateikiamas šis Romos prefekto Rustiko ir krikščionio Hierakso dialogas: „Kas tavo tėvai?“ – paklausė teisėjas kankinio, o šis atsakė: „Mūsų tikrasis tėvas yra Kristus, o mūsų motina – tikėjimas į jį“[5]. Aniems krikščionims tikėjimas kaip susitikimas su Kristuje apreikštu gyvuoju Dievu buvo „motina“, nes jis leisdavo jiems išvysti šviesą, pagimdydavo juos dieviškajam gyvenimui, dovanodavo naują patyrimą, šviesų požiūrį į egzistenciją, kurį jie būdavo pasirengę viešai liudyti iki mirties.

6. Tikėjimo metai prasidėjo per penkiasdešimtąsias Vatikano II Susirinkimo pradžios metines. Šis sutapimas padeda mums suvokti, jog Vatikano II Susirinkimas buvo Susirinkimas apie tikėjimą[6] ta prasme, kad paragino mus savo bažnytinio ir asmeninio gyvenimo centru vėl padaryti Dievo Kristuje primatą. Juk Bažnyčia niekada nelaiko tikėjimo savaime suprantamu dalyku, bet žino, jog šią Dievo dovaną, kad ji ir toliau vestų ją keliu, būtina maitinti bei stiprinti. Vatikano II Susirinkimas leido tikėjimui suspindėti žmogaus patirtyje, taip žengdamas šiandienių žmonių keliais. Per tai iškilo aikštėn, jog tikėjimas praturtina žmogaus gyvenimą visais matmenimis.

7. Šios mintys apie tikėjimą – toliau tolygiai pratęsiant visa, ką Bažnyčios Magisteriumas yra pareiškęs apie šią dieviškąją dorybę[7], – tepapildo tai, ką Benediktas XVI yra parašęs enciklikose apie meilę ir viltį. Jis jau beveik turėjo parengęs enciklikos apie tikėjimą pirmąją redakciją. Už tai jam esu labai dėkingas ir brolystės Kristuje dvasia priimu jo vertingą darbą papildydamas tekstą keliomis savo ištaromis. Petro įpėdinis visada – vakar, šiandien ir rytoj – įpareigotas stiprinti brolių tikėjimą – neįkainojamą lobį, kiekvienam žmogui Dievo dovanojamą kaip šviesą keliui apšviesti.

Tikėjimas – Dievo dovana, jo įlietoji antgamtinė dorybė – įgalina suvokti, jog mums pasiūlyta didelė Meilė, gerasis Žodis, kad mes, priėmę tą Žodį, kuris yra Jėzus Kristus, žmogumi tapęs Žodis, būtume perkeisti Šventosios Dvasios. Jis apšviečia kelią į ateitį ir suteikia mums vilties sparnus džiugiai tam keliui įveikti. Įstabi tikėjimo, vilties ir meilės sampyna yra krikščioniškosios egzistencijos dinaminė jėga, kreipianti visiškos bendrystės su Dievu link. Koks tas tikėjimo mums atveriamas kelias? Iš kur ta jo galinga šviesa, apšviečianti pavykusio ir vaisingo gyvenimo kelią?

© Vertė „Bažnyčios žinios“